Menu
Menu

NEMOKAMAS pristatymas į OMNIVA PAŠTOMATĄ Lietuvoje užsakymams virš 100 EUR

KAS YRA SENATVĖ?

 Senatvė – tai biologinis laipsniškas žmogaus organizmo dalių ir sistemų

Senatvė
degradacijos procesas ir jo padariniai.  Senatvė – tai adaptacinių organizmo mechanizmų silpnėjimas, jų rezervų sumažėjimas.

Senėjimo procesą tyrinėja gerontologijos mokslas, kuris ne tik tiria fiziologinius pokyčius, bet ir pagyvenusių žmonių vietą visuomenėje. Gerontologijos tyrinėjimų tikslas – įveikti galimus trūkumus, susijusius su senėjimu.

Natūralus (endogeninis, vidinis, fiziologinis, chronologinis) senėjimas – gamtinis, biologinis procesas, kurį lemia vidiniai faktoriai ir lydi būdingi amžiaus pakitimai.

Endogeninis senėjimas faktiškai priklauso nuo vieno faktoriaus – informacijos, kuri saugoma DNR. 

Endogeniniai faktoriai: intoksikacijos, sutrikusi medžiagų apykaita, sutrikusi reguliacija, sutrikusi imuninė pusiausvyra, paveldimumas.

Priešlaikinį senėjimą gali lemti ir genetiniai (endogeniniai), ir išoriniai (egzogeniniai) veiksniai (Saulės spinduliuotės, vėjo, patalpų sausumo, oro užterštumo, gadžetų spinduliuotės, patogeninių bakterijų, virusų, ksenobiotikų įsiskverbimo, mechaninių pažeidimų, rūkymo, profesinio kenksmingumo (cheminių, toksinių medžiagų, kancerogenų) poveikis).

Šiuolaikinį žmogų veikiantys rizikos faktoriai:

  • biologiniai (virusai, bakterijos, parazitai);
  • cheminiai (poliutantai (oro teršalai), konservantai, sunkieji metalai, maiste esantys antibiotikai, nitratai, plastikas, biochemija, nekokybiška kosmetika, rūkymas, žarnyno endotoksinai);
  • fiziniai (triukšmas, vibracija, ultragarsas, infragarsas, šiluminė, jonizuojanti, nejonizuojanti ir kitokia spinduliuotė);
  • socialiniai (miego trūkumas, sutrikęs darbo ir poilsio režimas, nekokybiškas vanduo);
  • klimatiniai (staigus temperatūros kitimas, šaltis).

 

 

SVARBIAUSIŲ SENĖJIMO TEORIJŲ ir LITERATŪROS ŠALTINIŲ KLASIFIKACIJA PAGAL INTEGRACIJOS LYGĮ

(Yin, Chen, 2005)

  • Organizmo lygmuo

Susidėvėjimo teorija – Sacher, 1966

Klaidų katastrofos teorija – Orgel, 1963

Pažeidimų dėl streso teorija – Stlye, 1970

Autointoksikacijos teorija – Metchnikoff, 1904

Evoliucijos teorija (programuoto senėjimo teorija) – Wiliams, 1957

Informacijos išsaugojimo teorija (programuoto senėjimo teorija)

  • Organų lygmuo

Endokrininė teorija – Korenchevsky, 1961

Imunologinė teorija – Walford, 1969

Galvos smegenų slopinimas

  • Ląstelių lygmuo

Ląstelių membranų teorija – Zg-Nagy, 1978

Somatinių mutacijų teorija – Szillard, 1959

Mitochondrijų teorija – Miquel et al., 1980

Mitochondrijų-lizosomų teorija – Brunk, Terman, 2002

Ląstelės proliferacijos limito teorija (programuoto senėjimo teorija) – Hayflick, Moorhead, 1961

  • Molekulių lygmuo

DNR pažeidimų sukaupimo teorija – Vilenchik, 1970

Pėdsakų elementų teorija – Eichhorn, 1979

Laisvųjų radikalų teorija – Harman, 1956

Skersinių siūlių teorija – Bjorksten, 1968

Oksidacinio streso teorija – Sohal, Allen, 1990; Yu, Yang, 1996

Neenziminio glikozilinimo teorija – Cerami, 1985

Karboninės intoksikacijos teorija – Yin, Brunk, 1995.

 

Rašyti komentarą

Turėkite omenyje, kad prieš paskelbiant komentarus, jie turi būti patvirtinti