Interviu su - „Beža Familia“ įkūrėja, Japonų sveikatinimo ir ilgaamžiškumo eksperte Erika Stankevičiūte
Kas Jus, ekonomikos studijas baigusią moterį, paskatino patikėti, kad būtent ritualais grįsta japonų filosofija prigis Lietuvoje?
Viskas prasidėjo labai netikėtai. Susipažinome su artimais bičiuliais iš Kinijos, pradėjome pažintį su Rytų kultūra, o netrukus atsidūrėme Japonijoje. Ir ten įvyko kažkas labai keisto – pajutau, kad ta kultūra man nėra svetima, kad joje yra kažkas labai artimo.
Aš visada buvau žmogus, kuriam būtina patirti kažką naujo. Tokiems žmonėms nėra lengva gyventi, nes smalsumas niekada nesustoja. Bet būtent Japonijoje pirmą kartą pajutau, kad naujumas gali būti ne triukšmingas, o tylus.
Yra ir dar viena istorija, kuri mane iki šiol jaudina. Prieš daugiau nei keturiasdešimt metų mano mama steigė kosmetologinį centrą. Vienas žinomas skulptorius jos prašymu kūrė grožio skulptūrą. Mama nežinojo, kokia ji bus – tai turėjo būti staigmena. Kai skulptūra buvo atvežta, visi liko apstulbę – tai buvo geiša. Tais laikais tai atrodė visiškai netikėta, bet šiandien ta geiša vis dar stovi mūsų japonų klinikoje „Beža“. Mes net juokaujame, kad ji kalba japoniškai ir turi savo sielą. Kelis kartus bandėme ją perkelti į kitą vietą, bet vis atrodydavo, kad ji tarsi sako: ne, mano vieta čia – pasitikti žmones ir juos išlydėti. Todėl šiandien aš tikrai manau, kad tai buvo ne verslo planas, o likimo ranka ant mūsų peties.
Labai simboliška, kad tai visada buvo šeimos verslas. Šiandien prie jo prisijungęs mano vyras, konkurencinės ekonomikos profesorius Rimantas Stankūnas, kuris mane kasdien konsultuoja strateginiais klausimais, o jaunesnysis sūnus Justinas Skrolis kuria e. komercijos kryptį tarp Europos, Amerikos ir Japonijos. Man tai labai jautru, nes verslas, kuris gimė šeimoje, šiandien vėl tampa šeimos verslu.
Su kokiomis didžiausiomis vartotojų „sienomis“ susidūrėte pradžioje? Ar buvo sunku įtikinti lietuvę moterį, kad penkių žingsnių ritualas yra ne laiko gaišimas, o būtina investicija?
Kai aš pradėjau verslą prieš daugiau nei ketvirtį amžiaus, buvo visiškai kitas laikas. Visiems atrodė, kad jūra iki kelių. Žmonės buvo labai smalsūs, drąsūs, norėjo bandyti. Todėl didžiausių sienų tuo metu nejaučiau. Taip, kainos kartais būdavo didokos lietuviškam vartotojui, nes Japonija visada buvo kokybės ir aukštų standartų šalis. Bet pati idėja žmonėms buvo įdomi, nes jie norėjo pažinti pasaulį.
Šiandien dažnai pagalvoju, kad antrą kartą tokio kelio galbūt nebekartočiau. Dabar dirbti su Japonija yra gerokai sudėtingiau. Reikia milžiniškų kompetencijų, sertifikavimo, partnerystės, pasitikėjimo. Aš sakau, kad tuos 25 metus ruošiausi verslui, kurį turiu šiandien – tiek morališkai, tiek profesiškai.
Ir vis dėlto lietuvė moteris labai pasikeitė. Anksčiau grožis dažnai buvo siejamas su maskavimu. Šiandien moterys vis labiau supranta atvirkštinę logiką – mažiau makiažo, daugiau sveikos odos. Mažiau teatro, daugiau tikrumo.
Kada pajutote, kad įvyko lūžis – momentas, kai „Beža“ iš nišinio verslo tapo japonų grožio kultūros autoritetu Lietuvoje? Kas tai nulėmė – pasikeitusi vartotojų sąmonė ar Jūsų nuoseklumas?
Šiandien galiu drąsiai pasakyti, kad esu japonų ilgaamžiškumo kultūros ambasadorė Lietuvoje. Esu Japonijos glikeminės rezistencijos asociacijos narė, sertifikuota japoniškos kosmetikos su placenta trenerė, kartu su profesoriumi Yonei Yoshikazu sukūrėme maisto papildų „Matrix Premium Shots“ ir „Hokkaido Premium“ kolageno formulę.
Bet visa tai neatėjo greitai. Ir labai svarbu tai, kad per tą laiką atsivėrė pati Japonija. Prieš dvidešimt metų apie ją beveik nieko negalėjome rasti. Nebuvo informacijos, nebuvo galimybių taip lengvai keliauti, pažinti kultūrą, suprasti filosofiją. O šiandien Japonija pati kviečia ją pažinti.
Japonų verslo kultūra remiasi harmonija (Wa) ir „skaitymu iš oro“. Kaip šie principai transformavo Jūsų pačios vadovavimo stilių ir santykį su klientais?
Japonijoje vyksta ilgos vakarienės, penkių ar šešių valandų pokalbiai. Kartais jūs net nekalbate svarbiausia tema, bet žmogus jaučia jūsų energiją, jūsų būseną, jūsų intenciją. Ir dažnai atsako į klausimus, kurių net neuždavėte.
Anksčiau nedrąsiai apie tai kalbėdavau, nes esu ekonomistė, racionalus žmogus. Atrodė, kad kalbėti apie tokius dalykus lyg ir nerimta, tačiau šiandien žinau, kad Japonijoje yra kažkas daugiau nei verslas.
Ir svarbiausia, ko mane išmokė japonai, – nemeluoti klientui. Tu gali būti puikus pardavėjas, gali išmokti verslo technikų, bet klientas vis tiek viską perskaito iš oro. Todėl niekada negalima meluoti nei žmogui, nei produkto kokybei.
Man šiandien didžiausias komplimentas, kai išgirstu frazę: „Girdėjau, kad pas jus gera kosmetika.“ Ne prabangi. Ne madinga. Gera. Vadinasi, buvo verta ketvirtį amžiaus dirbti sąžiningai.
Esate minėjusi, kad Japonijoje viena neatsargi pastaba gali kainuoti sėkmingą sandorį. Kokią svarbiausią pamoką išmokote iš japonų verslo pasaulio?
Vieną istoriją prisiminsiu visą gyvenimą. Vienos Japonijos kompanijos savininkas, farmacijos mokslų daktaras K. Komacu, turi vertėją, kuriam daugiau nei aštuoniasdešimt metų. Jis kadaise mokėsi rusų kalbos, bet jau seniai jos beveik nevartoja. Derybos kartais tampa labai sudėtingos – žmogus silpnai girdi, ne visada supranta.
Kartą paklausiau, kodėl kompanija tiesiog nepakeičia vertėjo jaunesniu specialistu. Japonai man atsakė: „Jeigu prezidentas šiandien neparodys lojalumo žmogui, kuris trisdešimt metų buvo kartu su įmone, ateis diena, kai ir jo nepalaikys kiti bendrakeleiviai.“
Tai buvo viena stipriausių mano verslo pamokų.
Japonijoje verslas turi būti komfortiškas ne tik klientui ar vadovui – jis turi būti žmogiškas visiems, net tiems, kurie jau pavargo, paseno ar nebegali dirbti taip, kaip anksčiau.
Šiandien visi kalba apie ilgaamžiškumą, tačiau Jūs apie tai kalbėjote dar tada, kai tai nebuvo madinga. Kaip pavyko išlaikyti verslo aktualumą ir netapti „vienadienės mados“ auka?
Tikrai nesu šventoji. Buvo daug pagundų tapti vienadiene mada. Pradžioje labai norėjosi greito efekto. Atrodė, kad žmonėms reikia stebuklo per vieną dieną. Bet mano partneriai japonai mane nuolat stabdydavo. Jie sakydavo: „Taip negalima. Žmogus taip nesukurtas.“
Japonai yra mikrodozių meistrai. Jie moko ne agresyviai kovoti su laiku, o labai subtiliai jį lėtinti – mažomis dozėmis, daugybe kruopščiai suderintų ingredientų, be staigių ir dirbtinių pokyčių.
Ir šiandien esu dėkinga, kad jie neleido man daryti klaidų. Ilgaamžiškumas nėra sprintas. Tai ilgas, ramus maratonas.
Jūs nuolat grįžtate į Japoniją gilinti žinių. Kas Jus ten labiausiai stebina šiandien?
Po 25 metų jaučiu, kad Japonija mane pradėjo priimti. Nebėra tik santykio „perku–parduodu“. Atsirado kažkas daugiau.
Kaskart sugrįžusi iš Japonijos dar kelias savaites jaučiu ypatingą ramybę. Tarsi mintys staiga susidėliotų į savo vietas. Nebelieka vidinio triukšmo, skubėjimo.
Vieną rytą Tokijuje prisimenu iki šiol. Anksti ryte žmonės tyliai ėjo į darbą, kažkur kvepėjo arbata, niekas neskubėjo garsiai gyventi. Tą akimirką supratau, kad japonai labai saugo vidinę tylą. Ir galbūt būtent tai yra jų ilgaamžiškumo paslaptis.
Šiandien mane domina jau ne vienas stebuklingas produktas. Mane domina visuma: kaip žmogus miega, kaip jis valgo, kaip jaučiasi savo kūne, kiek turi vidinės ramybės, kaip prižiūri odą, kaip lėtina laiką ne iš baimės senti, o iš pagarbos sau.
Kaip per tuos 20 metų pasikeitė Jūsų klientas? Ar lietuvis vartotojas šiandien jau supranta tą „atvirkštinę logiką“ – mažiau makiažo, daugiau sveikos odos?
Pasikeitėme visi – ir mes, ir klientai. Mes visi šiandien norime daugiau komforto ir mažiau vaidybos. Mažiau agresyvaus grožio. Mažiau pertekliaus. Žmonės pradėjo suprasti, kad ilgaamžiškumas nėra prabanga išrinktiesiems. Tai kasdieniai pasirinkimai.
Šiandien moterys domisi ne tik kremu. Jos domisi miegu, mityba, rutina, emocine būsena, prevencija. Ir man labai gražu stebėti, kaip Lietuvoje atsiranda brandesnis santykis su savimi.
Produktai iš Japonijos šiandien tampa protinga prabanga – tokia, kurią gali sau leisti ne tik išrinktieji. Ir mūsų tikslas visada buvo vienas – atrinkti tokią kokybę, kurią galėtų išbandyti kiekviena moteris Lietuvoje.
Jūsų vardas neatsiejamas nuo „Beža“ grožio namų. Ar Erika Stankevičiūtė-Stanikūnė šiandien yra labiau verslininkė ar mokytoja, nešanti tam tikrą gyvenimo būdo misiją?
Šiandien jaučiu, kad iš verslininkės po truputį tampu mokytoja ir japoniškos ilgaamžiškumo kultūros ambasadore. Tai vyksta labai natūraliai. Be spaudimo.
Pati matau, kaip mano gyvenimas per tuos metus pradėjo koreliuoti su Japonija. Aš tapau ramesnė. Nebereikia visko skubiai įrodyti. Nebereikia kovoti dėl kiekvieno centimetro.
Anksčiau norėjau greito rezultato. Šiandien noriu ilgo gyvenimo su gera savijauta. Ir už tai esu labai dėkinga likimui, šeimai, Japonijai ir klientams, kurie kartu su mumis eina iš kartos į kartą.