Birželio pabaiga daugelyje kultūrų atrodo kaip slenkstis. Lietuvoje tai Joninių, arba Rasų, metas: trumpiausia naktis, laužai, vainikai, rasa, žolynai ir paparčio žiedo paieškos. Japonijoje panašiu laiku, birželio 30-ąją, šinto šventyklose vyksta Nagoshi no Harae – vasaros apsivalymo apeigos. Iš pirmo žvilgsnio tai visai kita tradicija: ramesnė, labiau apeiginė, vykstanti šventyklose, o ne prie laužų ant kalvų. Tačiau abi šventės kalba apie tą patį žmogaus poreikį – metų viduryje sustoti, apsivalyti, pereiti ribą ir pasitikti naują laiką stipresniam.
Nagoshi no Harae, dar vadinama vasaros apsivalymu, yra šinto ritualas, skirtas nuvalyti per pirmąjį metų pusmetį susikaupusią nesėkmę, nešvarą ar dvasinį sunkumą ir melsti sveikatos bei saugumo likusiems šešiems mėnesiams. Kioto turizmo šaltiniai nurodo, kad šios apeigos vyksta visą birželį, bet dažniausiai pasiekia kulminaciją birželio 30 dieną. Tuo metu prie šventyklų vartų pastatomas didelis iš žolių ar nendrių pintas ratas, vadinamas chinowa, dažnai didesnis už žmogų. Tikintieji eina pro jį tam tikra nustatyta tvarka – tarsi aštuoniukės judesiu – ir po to eina melstis į šventyklą.
Šis žolės ratas yra svarbiausias Nagoshi no Harae simbolis. Jis nėra tik dekoracija. Eidamas pro chinowa, žmogus simboliškai palieka už savęs tai, kas vargino: ligas, blogą sėkmę, nuovargį, klaidas, nerimą. Šinto tradicijoje „nešvara“ nebūtinai reiškia moralinę kaltę vakarietiška prasme; tai gali būti ir gyvenimo chaosas, nuovargis, nelaimė, susikaupęs sunkumas, kurį reikia rituališkai nuplauti arba pašalinti. Todėl šis paprotys artimas ne tiek atgailai, kiek atsinaujinimui.
Kai kuriose šventyklose vyksta ir kita apeiga – hitogata, arba popierinių žmogaus figūrėlių, naudojimas. Ant tokios figūrėlės žmogus gali užrašyti vardą ir amžių, perbraukti ja per kūną ar į ją papūsti, taip tarsi perkeldamas savo nešvarą ir nelaimes į popierinį pakaitalą. Vėliau šios figūrėlės paleidžiamos vandeniu, sudeginamos arba kitaip rituališkai pašalinamos. Kamigamo šventyklos Kiote aprašyme pabrėžiama, kad birželio 30-osios vakarą tokios figūrėlės leidžiamos į Nara no Ogawa upelį, tikint, kad vanduo išneša žmogaus sukauptas nešvaras.
Čia jau galima matyti pirmą aiškų tiltą į lietuviškas Jonines. Lietuvoje vanduo ir rasa taip pat yra nepaprastai svarbūs. Visuotinė lietuvių enciklopedija rašo, kad per Jonines nuo seno ypatingas dėmesys buvo skiriamas vandeniui: tikėta, jog prieš saulėtekį surinkta rasa turi gydomųjų galių, ja buvo prausiamasi, o šventės išvakarėse ar rytą žmonės eidavo maudytis į upes ir ežerus, tikėdamiesi sveikatos ir apsaugos nuo ligų. Japonijoje vanduo nuplauna nešvarą per šventyklos apeigą, Lietuvoje rasa ir maudynės suteikia gyvybingumo, grožio, sveikatos. Skiriasi religijos ir forma, bet panaši pati logika: vanduo metų virsmo metu tampa daugiau nei vanduo.
Dar vienas artimas simbolis – augalai. Nagoshi no Harae centre stovi žolės ratas. Lietuviškose Joninėse augmenija dar ryškesnė: kupoliavimas, žolynų rinkimas, vainikų pynimas, žolių gydomoji ir magiškoji galia. VLE nurodo, kad viena svarbiausių senųjų Joninių apeigų buvo kupoliavimas – žolynų rinkimas iš septynių arba devynių laukų; tikėta jų gydomąja ir magiškąja galia. Surinkti žolynai buvo laikomi namuose, naudojami gydymui, gyvulių apsaugai, būrimams.
Tačiau čia atsiskleidžia ir skirtumas. Lietuvoje žolynai yra gausūs, įvairūs, gyvi: jie pinami į vainikus, renkami pievose, kabinami namuose, džiovinami vaistams, naudojami būrimams. Japonijoje Nagoshi no Harae žolė labiau sutelkta į vieną simbolį – ratą, pro kurį pereinama. Lietuviška tradicija labiau išsiskleidžia per pievą, dainą, naktį ir bendruomenės šventimą; japoniška – per šventyklos erdvę, tvarkingą judesį ir aiškų apsivalymo veiksmą.
Joninės, arba Rasos, Lietuvoje yra vasaros saulėgrįžos šventė, švenčiama birželio 24 dieną, o jos apeigos atliekamos išvakarėse, birželio 23-iąją. Ši šventė iki krikščionybės buvo vadinama Kupolėmis arba Rasomis, o vėliau sutapatinta su Šv. Jono Krikštytojo diena. Nagoshi no Harae nėra saulėgrįžos šventė tiesiogine prasme, bet ji taip pat vyksta metų viduryje. Jos prasmė – ne ilgiausios dienos šventimas, o pusmečio pabaigos apsivalymas. Taigi lietuviškos Joninės žymi gamtos pilnatvę, saulės jėgą ir vaisingumą, o japoniškasis Nagoshi no Harae – ribą tarp pirmosios ir antrosios metų pusės.
Labai skiriasi ir ugnies vaidmuo. Joninėse ugnis yra vienas svarbiausių simbolių: laužai kuriami ant kalvų, per juos šokinėjama, prie jų dainuojama, tikima jų apsaugine ir atnaujinančia galia. VLE rašo, kad Joninių simboliai yra Saulė ir ugnis, o laužai buvo siejami su derliumi, apsauga nuo ligų ir nelaimių; jaunimas prie laužų dainuodavo, eidavo ratelius, šokinėdavo per ugnį. Nagoshi no Harae ugnis gali pasirodyti kai kuriose šventyklų apeigose, pavyzdžiui, deginant hitogata figūrėles, bet ji nėra pagrindinė šventės ašis. Japonijoje svarbiausias judesys – pereiti pro ratą ir nusivalyti; Lietuvoje – būti prie ugnies, vandens, žolynų ir aušros.Įdomi ir maisto tradicija.
Kiote su Nagoshi no Harae siejamas saldumynas minazuki – trikampis ryžių miltų pyragėlis su saldžiomis azuki pupelėmis. Jis valgomas birželio 30 dieną kaip sėkmės ir apsaugos nuo blogio ženklas. Japonijos žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės ministerijos regioninės virtuvės aprašyme aiškinama, kad trikampė forma siejama su ledu, turėjusiu atbaidyti vasaros karštį, o raudona azuki pupelių spalva – su piktųjų dvasių nuvijimu. Lietuviškose Joninėse nėra vieno tokio visoje šventėje dominuojančio apeiginio saldumyno, tačiau yra vaišės, sūris, alus, bendras buvimas prie laužo ir varduvininkų – Jonų, Jonių, Janinų – sveikinimas.
Apibendrinant, Nagoshi no Harae nėra japoniškos Joninės, bet jis gali būti labai įdomus Joninių „giminaitis“ pagal metų laiką ir simboliką. Abi tradicijos vyksta birželio pabaigoje, abi kalba apie ribinį laiką, abi naudoja augalus ir vandenį kaip apsivalymo, apsaugos ir atsinaujinimo ženklus. Tačiau jų nuotaika skiriasi: Joninės yra triukšmingesnės, bendruomeniškesnės, pilnos ugnies, dainų, būrimų ir nakties magijos; Nagoshi no Harae – santūresnė, šventyklinė, orientuota į asmeninį apsivalymą ir ramų pasiruošimą antrai metų pusei.
Galima sakyti taip: per Jonines lietuvis eina į pievą, pina vainiką, šoka per laužą ir laukia paparčio žiedo; per Nagoshi no Harae japonas eina į šventyklą, pereina pro žolės ratą ir palieka už savęs pusmečio naštą. Vienur žmogus ieško saulės, rasos ir žydinčios nakties stebuklo, kitur – švaros, tylos ir naujos pradžios. Bet abiem atvejais gamta tampa tarpininke tarp kasdienybės ir to, kas šventa.